Petroglifai (iš gr. petro – „akmuo“, glyphein – „raižyti“) – ant uolienų paviršiaus išraižyti piktograminiai arba logograminiai paveikslėliai, randami visame pasaulyje. Jie siejami su priešistorinėmis kultūromis ir yra vieni ilgiausiai ir geriausiai išsilaikiusių archeologinių radinių. Petroglifuose dažnai vaizduojamos įvairių gyvūnų, žmonių figūros, dangaus kūnai, geometrinės figūros. Nors tiksli jų paskirtis nežinoma – keliamos hipotezės, kad jie galėjo būti šamanų ritualinės praktikos dalimi, pirmykštėmis bendravimo priemonėmis, taip pat galėjo turėti reikšmę nustatant astronominius reiškinius, migracijos kelius, medžioklės plotus ar būti savotiški žemėlapiai. XXI a. žmogus savo istorijas, dabarties naujienas ir kasdienybės įspūdžius „kala“ ant virtualios sienos socialiniuose tinkluose bei kitose medijose. Tai tas pats petroglifų prototipas, per kuriuos pasakojami savo laiko įvykiai, išreiškiamos nuomonės, dalijamasi patirtimi bei emocijomis. Viskas yra reikšminga – vienu balsu tvirtina faceboko bei instagramo vartotojai, patys tapę ir žinių kūrėjais, ir jų vertintojais, ir vartotojais. Svarbiausios šios dienos kiekvieno individo naujienos išraižomos ne tamsiame urve, bet viešai prieinamame tinkle, kur kas akimirką vienas naujienas keičia kitos, taip sumenkindamos, pasendinandamos ir iš dėmesio lauko išstumdamos ankstesniąsias. Naujienų samsaros ratas ryja pats save.
Sauliaus Vaitiekūno instaliacija „Žemės raštai“ – tai sugrįžimas prie tvarios ir patikimos medijos – akmens ir bandymas ateities kartoms iškalti sms žinutę, kurioje, per simbolius būtų pasakojama mūsų praeities bei dabarties istorija, tai, kas išties reikšminga, kas nesensta, kas iki šiol gali būti atpažįstama intuityviai, kūrybiškai žvelgiant į mus supančią aplinką. Šiame kūrinyje menininkas naujai interpretuoja senuosius baltiškus ornamentus, daugiausia naudojamus tekstilėje, apjungdamas juos su mūsų laiko ženklais – kompiuterine grafika, tapusia ir daugiaprasmiu simboliu, ir nauja kalba, ir savotišku gyvenimo būdu. Ar šie ženklai tarpusavyje kažkuo skiriasi? Ar jie tapatūs? Ar informacija, kurią prieš tūkstantmečius ir šiandien savo ženkluose užkoduoja žmonės, yra tokios pat reikšmės? Kokią žinią savo gyvenimu – ženklu – perduodame tiems, kurie ateis po mūsų ir skaitys atrastus mūsų raštus.
Sugrįždamas prie patikimiausio žinios perdavimo būdo – ženklų akmenyje – menininkas tampa ne tik mūsų laiko naujienų pasakotoju, tačiau ir tarpininku tarp praeities ir ateities. Tokiu būdu, per simboliu, akmenyje įamžinama mūsų protėvių patirtis bei kasdienės XXI a. žmogaus pastangos ant šio akmens – žemės – mums skirtu laiku nusikalti, išrašyti savo laimę. O kartu tai ir pastanga palikti savo ženklą akmenyje – galbūt vienintelį patikimą liudijimą – jog mes išties čia buvome.
