Kiekvienas Sauliaus Vaitiekūno kūrinys gimsta iš būtinybės, kai nuojautos ir mintys ima telktis į nesuvaldomus kamuolius ir jauti, kad jos turi išsiveržti, įgauti materialią formą. Taip atsiranda darbai, kur autorius atlieka ne kūrėjo iš nieko-demiurgo, o mediatoriaus vaidmenį.

LAIKAS yra Vaitiekūno minčių ir pojūčių valdovas, visi kūriniai gimė iš sąsajų su laiku. Tamsi ir sunki yra būtis, dar tamsesnė ateitis, todėl vienintelis būdas suvaldyti tamsą – tai pripažinti laiką ir jį įpavidalinti. Menininko kūriniai – tarsi užkalbėjimas ir permaldavimas per kantrų darbą: piešiant, kalant, lipdant.

Materialus Vaitiekūno kūrinių pamatas yra AKMUO. Atėjęs iš žemės gelmių ir bylojantis apie tai, kad jis visų pirma yra archetipas, savo prigimtimi padarantis visus lygiais. Kurį galima inkrustuoti sidabru, suteikiant archetipui dekoratyvumo, sakralizuojant jį per ornamentus. Akmuo, esantis sakralus savaime ir galintis teikti palaiminimą kaip tūkstančiai pajūrio akmenėlių su skylutėmis.

Greta to, kas amžina, menininkas gręžiasi ir į tai, kas laikina. Tai perteikia naudodamas rankų darbo ready-made objektus. Taip ližės virsta Neringos krikštų arba Charono irklų šešėliais, žvejų tinklai – pasaulinio Inter-net arba vidinio Enter-net, arba minčių debesų metafora.

Saulius Vaitiekūnas negali kurti patogiai, dailiai ir kad visiems patiktų. Jis sunkus ir daugiaprasmis, savotiškai poetiškas ir transcendentalus. Taip yra ir taip bus, nes jam netrūksta ir nepritrūks nei ženklų, nei daiktų.

Parengta pagal dr. Jurgitos Ludavičienės tekstą