2018. Baltijos bonsai

2018m. / Saulius Vaitiekūnas

Baltijos jūros akmuo, sidabras.

Pasaulyje šiandien labai populiari miniatiūrinių medžių auginimo tradicija pasiekusi mus iš Japonijos. Bonsai – seni maži medžiai – kelią susižavėjimą savo neįprastumu. Jų gyvenimas, rodos, toks pats, kaip ir kitų šalia gyvenančiujų, ir, vis dėlto, žvelgiant į juos, subyra bet kokia įprasta mums logika, bei natūralūs gamtos dėsniai. Dėl išorinių aplinkybių, kito valios ar užgaidos, savaime tik pradėjęs augti augalas perkeliamas į jam svetimą, dirbtinę erdvę, kur yra pasmerkiamas įvairiausiems negailestingiems, dramatiškiems eksperimentams. Būtent taip ir atsiranda bonsai – išorinių jėgų perkeisti, adaptuoti, suluošinti medžiai, kuriems nebeleista natūraliai bresti, augti, skleistis.

Valstybės taip pat, tartum medžiai, turi savo užgimimo, augimo, vystymosi ir nykimo pakopas. Pasaulio istorijoje daug pavyzdžių, kai valstybės išaugo į civilizacijas, o vėliau sunyko, tačiau iki šiol archeologai ir tyrinėtojai vis dar bando įminti jų gyvenimo ir baigties paslaptis. Pastarojo tūkstantmečio žmonijos istorijoje yra gausybė valstybių atsiradimo ir staigaus sunykimo pavyzdžių, taip ir nespėjus subręsti. Gausu ir valstybių tapusių bonsais.

2018-aisiais trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – mini savo Valstybių atkūrimo šimtmetį. Tai didinga ir jaudinanti istorija. Tačiau tai tik dalis šios istorijos. Kitados Lietuva užgimė ir pradėjo savo augimo kelią. Šaknimis vis tvirčiau remdamasi į žemę ji tapo didingu medžiu kurio šakos kerojo “nuo jūros iki jūros”. Tačiau istorinės aplinkybės nulėmė drastiškus pokyčius: radikalų apgenėjimą, iškirtimą, išlaužymą. Ir tai nebuvo vienkartinis veiksmas. Mūsų valstybės istorija – tai tarytum bonso gyvenimas, kai tai, kas turėjo visas galimybes tapti dideliu ir galingu, buvo kardinaliai sumažinta, įsprausta į miniatiūrinį indą ir ilgus metus išorinių jėgų „prižiūrima“, „saugoma“, “formuojama”.

„Baltijos bonsai“ – tai Lietuvos, Latvijos bei Estijos pajūryje rasti akmenys inkrustuoti įvairiais ženklais. Jie, tartum medžio rievės, atspindi tautos gyvenime, jos atmintyje bei kūne paliktas istorijos žymes. Jie, tartum medžio rievės, atspindi tautos gyvenime, jos atmintyje bei kūne paliktas istorijos žymes. Baltijos Valstybių atkūrimo šimtmečio proga šiuo projektu nekviečiama apraudoti istorijos kelyje mus ištikusias negandas ir bėdas, ieškoti išorės skriaudėjų bei būdų atlyginti mums padarytą žalą. Tai labiau klausimas: kas būtų, jei šiems bonsams šiandien būtų leista gyventi? Ar perkelti į “natūralią” aplinką jie imtų augti ir ilgainiui virstų medžiais milžinais? O gal šiandien palikti ramybėje šie augalai „užsikoncervavo“, nes patys save suvokia suaugusiais liliputais, miniatiūriniais sutvėrimais, kuriu gyvybė gali būti palaikoma tik dirbtiniu būdu? Ar šiandien mes galime šiems medžiams padėti užaugti? Ir ko tam reikia? O gal ir mes patys – kiekvienas – taip pat esame bonsai?