Nuo riedulių iki „čiulpinukų“

Saulius Vaitiekūnas – nuo riedulių iki „čiulpinukų“

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Menininkas Saulius VAITIEKŪNAS (69 m.) daugiausiai iš įvairaus dydžio lauko ir jūros akmenų kuriantis instaliacijas ir mažosios plastikos objektus, kolegų ir bičiulių neretai vadinamas nenuspėjamu. Jo rankose atsidūrę net ir kasdieniški daiktai tampa daugiaprasmėmis metaforomis, simboliais. Prieš vienuolika metų vilnietis senamiestyje įkūrė meno galeriją „Terra recognita“ (išvertus iš lotynų – „atpažinta žemė). Ar toji žemė tikrai jo jau atpažinta? 

„Tai šiek tiek kitaip – mano atveju – pats akmuo atpažįstamas kaip Žemė – kiek kietesnis jos grumstas“. 

Sprendžiant iš to, kad neseniai „Litexpo“ rūmuose vykusioje tarptautinėje parodoje „Art Vilnius“ galerijos „Terra recognita“ ekspozicija lankytojų buvo išrinkta patraukliausia ir įdomiausia, nes patraukė meno gerbėjus ir smalsuolius žaisminga instaliacija, netikėtu pavadinimu „Čiulpinukai“. Su menininku S.Vaitiekūnu kalbamės ne vien apie tai, kaip jam pavyksta monumentaliuose darbuose įamžinti nuorodas į šiandien visuomenėje vykstančius procesus, bet ir apie jo gebėjimus prakalbinti akmenį ir paversti jį mažosios plastikos kūriniais. 

– Parodos lankytojus sužavėjo Baltijos jūros akmenų, kurie tarsi saldainiai pritvirtinti ant organinio stiklo „pagaliukų“, sukurta instaliacija. Kas gi tie „čiulpinukai? 

„Čiulpinukai“ – tai jūros nugludinti akmenys, kurie kadaise dėl savo unikalių formų, faktūrų, spalvų ir raštų buvo tapę pagrindine kūrybos medžiaga. Tai tobuli ready-made objektai, provokuojantys ne tik juos liesti, laikyti delne, čiulpti (!), bet ir „bendrauti“ – apie laiką, prasmes, ar tiesiog apie tai, kas gražu. 

– O vis dėlto kur slypi šios instaliacijos idėja? 

Idėja ta, kad mes visi vienas kito atžvilgiu esame „čiulpinukai“. Gyvenimas mus vienaip ar kitaip formuoja, keičia, gludina, „apčiulpia“, ir mes, vienaip ar kitaip „nučiulpti“, anksčiau ar vėliau stosime prieš Paskutinį Teismą. 

    Beje, šiųmetės „Art Vilnius“ mugės tematika buvo gamtosauga, skulptūra, instaliacija, tad mes su savo „čiulpinukais“ lyg ir atitikome iškeltų užduočių sąlygas. O jei apie esmes – tai įdomiausia tai, kaip kai kuriems „čiulpinukams“ pavyksta išsaugoti beveik tobulą formą. Kokios aplinkybės ar vidinės nuostatos padeda atsispirti gniuždančiai gyvenimo jūros jėgai? Gal nuolatinis blaškymasis turi prasmę? Gal pasaulio ir jūros chaosas neveikia, įveikus chaosą savyje? Gal egzistuoja kažkoks k i t a s krantas, nors niekas jo nematė ir niekas iš jo negrįžo? Pasiekti jį galima tik laikantis tam tikrų „blaškymosi“ taisyklių, taip įgyjant tobulą pavidalą ir formą.

Tiems, kam pavyks pasiekti k r a n t ą bus dovanotas naujas, laimingas, o gal net ir amžinas gyvenimas.

Ir kai kurie tuo patikėjo. 

– Stiklių gatvėje, kurią pamėgę ir vilniečiai, ir turistai, įkūrėte galeriją neįprastu pavadinimu „Terra recognita“ („atpažinta žemė“), kurioje daugiausia kūrinių iš akmens. 

Kaip jau minėjau, man akmuo tai tik kiek kietesnis žemės pavidalas. Aš lyg ir tęsiu „valstietišką“ tradiciją – dirbu žemę. Ariu, nors plūgas kiek kitoks negu tikro žemdirbio, kažką joje sodinu, kažkas užauga, iš to kažkaip prasimaitini. Tad esu „tautinės agrarinės“ gyvensenos tęsėjas (juokiasi). Taip jau yra, kad atpažinimo fenomenas lydi per visą mums skirtą laiką. Juk mes visi nuolat turime kažką atpažinti ir bandyti atsakyti į klausimus: Kas tu esi? Ką veiki šioje žemėje? Su kokiais žmonėmis derėtų, o kokių vengti? Mes nuolat esame atpažinimo procese, nuolat klustame, nuolat abejojame… 

– Kokie yra Jūsų subtilaus meno iš paprasto, o kartu nepaprasto akmens gerbėjai, kurie lankosi jau 11 metų gyvuojančioje galerijoje? 

Juos meiliai vadinu turinčiais „gerą skonį“, nors tai sunkiai apibūdinamos ar pamatuojamos kategorijos. Tiksliau tai žmonės turintys tam tikrą „vizualinę klausą“, kuri, kaip ir akustinė, muzikinę klausa, labiau apčiuopiama, ir pasiduodanti objektyviam vertinimui. Tai žmonės, kurie sugeba sinchronizuotis, įeiti į tam tikrą prasmių lauką, žinoma, formos pajautimas, taip pat labai svarbu.
Galerijos „Terra recognita“  moto – „tikra, paprasta, amžina“. Kaip ir pati Žemė… Žmogus, kuriam patiko vienas ar kitas kūrinėlis, su inkrustuotu kokiu nors simboliu ar ženklu, jį įsigyja ne vien todėl, kad nori pasipuošti. Daugelio savo mažo formato darbų nevadinu papuošalais, intencija kiek kita. Norėčiau, kad jie sunkiomis ar džiaugsmingomis gyvenimo akimirkomis padėtų jausti tarsi palaikymą, paskatinimą, perspėjimą, jaustis saugiau. Tekstai: „Budėkite“, „Gyvenimas yra dabar“, „Visuomet džiaukitės“, „…Ir tai praeis“, „Kelkis ir eik“ arba sidabre iškaltos eilutės iš „Tėve mūsų“ ar „Himno meilei“…
O žemės grumstas, kaip ir mite apie Antėją, byloja, kad būsi stiprus tol, kol neprarasti sąlyčio su Žeme, savo žeme. 

– Kai pasaulyje neramu, tvyro ne tik gamtinių katastrofų grėsmė, bet ir karinių konfliktų galima liūdna pabaiga, priminimas ypač aktualus?

Įsižeminkime… Nepraraskime ryšio su pamatine, gyvenimą teikiančia ir palaikančia „materia prima“. Pirmaprade, sukurta anksčiau už mus pačius, substancija. Viskas ką galime matyti, jausti, liesti yra kilę iš Jos. Juk net ir namui, jei jis be žaibolaidžio – „šakės“. Jis dings nuo žemės paviršiaus jei ne šios, tai šimtosios, ar dar kurios nors audros ar škvalo metu. Tad manau svarbu turėti su savimi tą savo žemės grumstą, neprarasti ryšio su ta vieta, kurioje gyvename, ar kada nors teko gyventi, ypač jei tenka išvažiuoti svetur. 

– Tiems, kurie domisi Jūsų kūryba ir gyvenimu gal bus įdomu, jog bendrakeleivė, bendramintė ir galerijos bendrasavininkė, yra žmona, kurią švelniai vadinate Žolyte. Ji tikriausiai yra ir kūrybos mūza? 

Na taip. Žolytė tai tiesiog žaismingas vertimas germaniškojo G r a silda. Be jos pareigingo kruopštumo, atkaklaus žemaitiško užsispyrimo, energingo smalsumu lydimo rūpestingumo būtų buvę nelengva. Į meno pasaulį ją įtraukiau, bet net neįsivaizdavau kiek pastangų, kantrybės ir pasiaukojimo iš jos tai buvo pareikalauta. Mes kartu jau daug metų, tad vedybinio gyvenimo branda patvirtina taisyklę, kad du santuokoje gyvenantys žmonės neturi siekti pakeisti savo partnerio. Aš jaučiuosi taip, tarsi kadaise radęs ant jūros kranto laimingą akmenėlį su skylute. Tai ženklas, kad tą kas duota, skirta, lemta reikia vertinti, saugoti, mylėti. 

– Nors Jūs ir ne kartą esate pasakojęs apie staigiems gyvenimo posūkiams turėjusius įtakos akmenėlius su skylutėmis, priminkite apie tai mūsų žurnalo skaitytojams. 

Akmuo su skyle tai tarsi ženklas, kad anoje nepermatomos sienos pusėje dar yra kažkas ką reikėtų atrasti, suvokti, atpažinti. Tai lyg ir nuoroda, kad gyvenimu šiapus viskas nesibaigia. Skylė – tai būties, civilizacijos metafora. O mano gyvenime posūkis į meninę kūrybą tiesiogiai susijęs su jūra. Taip jau nutiko, kad esu baigęs teisę ir dirbęs įvairiose srityse: ekspertu-balistu, dėstytoju, net gamtos apsaugos komitete darbavausi. Tačiau kartą ant Baltijos jūros kranto buvau netikėtai užkluptas žinios, kad tas akmenėlių su skylute rankiojimas turi išaugt į kažką daug daugiau. Mintis buvo tokia įtaigi, toks beveik kantiškas imperatyvas, kad net į galvą neatėjo su tuo nesutikti ar prieštarauti. 

– Jūs jau bemaž trys dešimtmečiai stebinate netikėtomis instaliacijų idėjomis, kurios neretai stulbina vaizduojamų objektų dydžiu, formomis ir ne tik akmenimis, bet ir kitais kasdienybėje sutinkamais daiktais. Priminsiu keletą iš jų: „Žinia, kuri veržėsi pro duris su 8 tonas sveriančiais rieduliais (2000 m.), taip pat „Bon Voyage“ (2005 m.) – iš 250 per penkerius metus rinktų ližių, arba „Requiem orkestrui“ iš sudužusių instrumentų, nesuskaičiuojama galybe mechanizmų tiksinti kolona „Chronos“ ir kt… O štai 2014 m. vėlgi šiuolaikinėje meno mugėje „Art Vilnius“ įvertinimą pelniusi instaliacija „Žalia giria – balta jūra”. Pastaroji neprarado aktualumo ir šiandien. Ką ji primena?

Šis skulptūrinis objektas, sukurtas iš dujokaukių, statybinės, montažinės putos, metalo ir medžio. Formatas (aukštis 426 cm, ilgis – 987 cm) tiksliai atitinka Jano Mateiko paveikslo „Žalgirio mūšis” (1878 m.) formatą ir yra skirtas pergalei Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms ir „Nord Stream” dujotiekio Baltijos jūroje statybos darbų pradžiai paminėti.
Dabar nedaug kas beprisimena, bet buvo iškilusi didžiulė ekologinės katastrofos grėsmė. „Statytojai” galėjo „užsirauti” ant cheminės ginkluotės kapinynų atsiradusių po II pasaulinio karo, kai jūroje buvo paskandinta 50,000 tonų vokiečių ir sovietų armijų aviacinių cheminių bombų. Jas tiesiog metė per bortą arba skandino kartu su bombomis pakrautais laivais. 

Taigi nors mūšis prieš šimtus metų ir laimėtas, kova tęsiasi, iš žalios girios persimetusi į balt(ij)ą jūrą. 

– Esate žinomas ne tik iš darbų, bet ir iš kai kurių skelbiamų biografijos faktų: mokėtės S. Neries vidurinėje, ketinote stoti į aktorinį, bet pasirinkote teisės studijas ir daugiau kaip dešimt metų dirbote šioje srityje. O meninei kūrybai, kaip jūs minėjote jus paakino Baltijos pajūrio akmenys. Ši romano verta istorija apie jus – menininką, kuris buvo pašauktas, kaip sakoma, iš Dievo… Ar aš teisi?

Tuos dalykus nelengva paaiškinti tiems, kurie neturi tam tikrų patirčių. Tai nei gerai, nei blogai. Tiesiog kai turi, nebereikia aiškintis dėl savo elgesio paskatų, motyvų, kartais gal ne visai suprantamu linijinės logikos formate. Kūryboje tai pasireiškia tam tikromis temomis, stiliumi, formomis, kurių kartais net negali paaiškinti, iš kur tai, ir kodėl būtent taip. Darai, nes negali nedaryti. Juk ir jūroje nuolat gaudai tau palankią bangą ar vėjo kryptį.
Kaip jau sakiau, viskas prasidėjo nuo akmenų su skylutėmis, o nunešė ten, kur nunešė.
Teiginys, kad esame sukurti pagal Kūrėjo „pavidalą ir panašumą” man akivaizdžiausiai atsiskleidžia per dvi esmines savybes – kūrybinį pradą ir laisvą valią. Kiekvienas esame šauktas, kiekvienas iš „Dievo”, o ar išgirdome, ar atsiliepėme, tai jau kiekvieno asmeninis sprendimas. 

– Kiek žinau jūsų dukterys išvyko gyventi svetur. Jeigu ne paslaptis, ar nenutruko su jomis ryšys? 

Tikrai ne, nors gal galėtų būti ir geresnis, mažiau fragmentiškas, tačiau išlieka jaukus ir mielas. Vyriausioji Ieva ir jauniausioji Elena ištekėjusios, o aš jau senokai esu trijų anūkių senelis. 

– Ką naujo esate sumanęs?

Po ekspozicijos „ArtVilnius” leidžiu sau pailsėti, nes didžiausi šių metų darbai jau padaryti. Beje, šiuo metu Vilniaus Arsenale vyksta šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo bienalė „Metalofonas”, kurios kuratorė Jurgita Ludavičienė. Tai pati didžiausia tokio tipo paroda, kurioje dalyvauja 120 menininkų iš viso pasaulio. Tarp 20 Lietuvos menininkų dalyvauju ir aš. 

– Laimės akmenukų su skylutėmis turite daug, o jums ar trūksta ko nors iki visiškos laimės?

Čia gali ir prisišnekėti… Fausto noras sustabdyti akimirką… Be abejonės, kad trūksta… Visi žinome – sunkiausia nugalėti save, kad ir kitiems būtų geriau nuo to, kad esi, kad buvai… Galiausiai tenka kliautis Tomo Mano ištarme „daryk tai, ką manai turintis daryti ir tikėkis, kad Jėga, kuri tau padeda yra gera”.